Avinėlio vestuvės
1Paskui aš girdėjau danguje skardžius balsus tarsi didžiulės minios, skelbiančios:
„Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybė
priklauso mūsų Dievui,
2nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai!
Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę,
kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu;
jis atkeršijo už savo tarnų kraują,
pralietą jos rankomis“.
3Ir dar kartą jie skelbė:
„Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!“
4Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: „Amen. Aleliuja!“
5O nuo sosto nuskambėjo balsas:
„Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai,
visi, kurie jo bijote,
maži ir dideli!“
6Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant:
„Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis.
7Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę,
nes prisiartino Avinėlio vestuvės
ir jo nuotaka pasirengusi!
8Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe;
o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“.
9Ir sako man [angelas]: „Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’“. Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!“
10Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“.
Priešų sunaikinimas
11Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. 12Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats. 13Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. 14Jį lydėjo dangaus galybių pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. 15Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis valdys jas geležine lazda. Jis mina Visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą. 16Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.
17Aš regėjau angelą, stovintį saulėje. Jis garsiai šaukė, kviesdamas visus paukščius, skrendančius dangaus viduriu: „Skriskite šen, į didįjį Dievo pokylį, 18ir leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, raitelių, visų laisvųjų ir vergų, didelių ir mažų!“
19Tuomet aš išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene. 20Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Juodu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą su degančia siera. 21Visus kitus išžudė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų.
